„Šis jausmas kainos neturi“: Rokas Frejeris – ketvirtas pasaulyje ir Lietuvos čempionų treneris

Rokui Frejeriui pasaulio „Formula Future“ čempionatas Kaune buvo kitoks nei daugeliui kitų dalyvių. Jis į trasą stojo ne tik kaip pilotas, bet ir kaip treneris, prieš startus ruošęs jaunuosius Lietuvos sportininkus. Galiausiai Rokas pats V klasėje užėmė ketvirtą vietą pasaulyje, o Lietuvos rinktinė triumfavo komandinėje įskaitoje.

Individualiose varžybose Rokas surinko 395 taškus. Manevravimo rungtyje jis buvo antras, o po dviejų rungčių bendroje įskaitoje nuo pasaulio čempionato medalio jį skyrė labai nedaug.

„Likti ketvirtam buvo tikrai nelengva, nes iki trečios vietos trūko labai nedaug“, – sako Rokas.

Manevravimas jau seniai yra viena stipriausių jo rungčių. Tačiau prieš startą Rokas stengiasi neskaičiuoti, kokią vietą galėtų užimti.

„Manevravimas visada buvo mano stiprioji pusė. Ar tikėjausi tokio rezultato, sunku pasakyti, nes niekada sau nekeliu tikimybių – tiesiog atiduodu visą save.“

Visai kitaip jis apibūdina slalomą. Nors pati trasa iš pirmo žvilgsnio paprastesnė, būtent tai, Roko nuomone, šią rungtį ir padaro sudėtingą.

„Slalomą mėgstu vadinti sunkesne rungtimi nei manevravimą. Ne dėl trasos sunkumo, o atvirkščiai – dėl to, kad ji lengva ir visi ją moka puikiai. Todėl net mažiausia klaida gali labai daug kainuoti.“

Su vienu pagrindinių savo varžovų iš Latvijos Rokas konkuruoja jau ne vienerius metus. Jų sportinė kova prasidėjo dar 2021 m. pasaulio čempionate Kaune.

Šiemet, nepatekęs į finalinius plaukimus, Rokas jau nebegalėjo pats kontroliuoti galutinės savo vietos.

„Su latviu kovojame jau penkerius metus, nuo 2021 metų pasaulio čempionato Kaune. Nepatekęs į finalus supratau, kad viskas kabo ant kitų plaukimų. Sėdėjau, skaičiavau tikimybes ir žinojau, kad yra šansų net sidabrą parsinešti. Tačiau šį kartą sėkmė nebuvo mano pusėje ir likau ketvirtas.“

Tačiau savo startams pasibaigus Rokas negalėjo tiesiog stebėti varžybų iš šalies. Jo laukė kita atsakomybė – mokiniai.

„Kai pats sėdi laive ir plauki dėl savęs, visa kita tiesiog dingsta. Nutyla aplinka ir susikaupi tik į savo plaukimą. Bet stebėti savo mokinius tikrai yra intensyviau. Žinai, kad viską, ką galėjai, jau padarei, ir belieka tikėtis, kad jie prisimins treniruotėse išmoktas pamokas ir nepakartos klaidų.“

Pasak Roko, treneriui labai svarbu suprasti ne tik tai, ką sportininkas padarė trasoje, bet ir kaip jis jaučiasi vos išlipęs iš laivo.

„Vaikai per treniruotes patys pastebi, kai padaro klaidą, o varžybose – tuo labiau. Tik išlipus iš laivo galima suprasti vaiko savijautą ir pagal tai reaguoti. Visada reikia džiaugtis už jį, nes žinai, kad jis padarė viską, ką galėjo.“

Pačiam daugybę kartų stovėjus prie pasaulio čempionato starto linijos, ši patirtis dabar padeda ir trenerio darbe.

„Dalyvavęs pats gali pastatyti save į vaikų vietą. Dažnai iškart žinai, ką daryti, kaip reaguoti ar ką patarti. Kai pats esi išgyvenęs daug varžybinių situacijų, nemažai jų gali suprasti vos pamatęs.“

Pasaulio čempionate, kuriame varžosi beveik šimtas jaunųjų pilotų, skirtumai tarp stipriausiųjų kartais tampa minimalūs.

„Čia net menkiausia klaida – viena boja ar nedidelis trajektorijos nukrypimas – gali nulemti visų varžybų rezultatą.“

Kauno čempionatas Rokui turėjo ir dar vieną ypatingą reikšmę. Varžybos vyko namuose, pažįstamuose vandenyse ir su gerai žinoma technika.

„Namų vandenyse plaukti visada maloniau. Žinai laivus, trasas, vandens ir oro sąlygas, kurios gali būti. Tačiau yra momentas, kai prisimeni, kad atstovauji savo šaliai, ir tuomet stresą pajauti kaip atsakomybę.“

Didžiausias čempionato įvertinimas atėjo komandinėje įskaitoje – Lietuva surinko 3265 geriausių penkių rezultatų taškus ir tapo pasaulio čempione.

Rokui ši pergalė buvo dviguba – jis prie jos prisidėjo ir kaip sportininkas, ir kaip treneris.

„Kiekvienas mano mokinys, nesvarbu, ar plaukia už Lietuvą, ar už kitą valstybę, sukelia didžiulį laimės jausmą. Žinai, kad jam padėjai ir įdėjai labai daug darbo, kad jis pasiektų savo svajones. Šis jausmas kainos neturi.“

O Lietuvos rinktinei tapus geriausia pasaulyje, tas jausmas tapo dar stipresnis.

„Yra didžiulis džiaugsmas žinoti, kad pats kaip dalyvis prie to prisidėjai, o kartu kaip treneris išmokei komandą geriausio, ką pats gali.“